Šiais laikais vis daugiau vaikų, paauglių, suaugusiųjų, tėvų ir mokytojų kovoja su patyčiomis beveik kiekvieną dieną namuose, žaidimų aikštelėje, klasėse, darbe, internete, bendruomenėse ir už jos ribų. Sparčiai augant elektroniniam bendravimui, patyčios, kaip reiškinys, dar sparčiau paplito. Ne visi supranta, jog patyčios vyksta tiek atviromis formomis, kaip pravardžiavimas, smurtavimas, šaukimas, grasinimai, tačiau ir uždaromis – nemalonios žinutės ir įžeidžiantys komentarai socialinėje erdvėje, pasyvus išskyrimas iš grupės ar apkalbos.
Išsiilgę keliavimo, tarptautinės patirties ir bendravimo jauni žmonės iš 4 skirtingų šalių – Lietuvos, Lenkijos, Graikijos ir Italijos susirinko į ES „Erasmus+“ programos finansuojamą, asociacijos „Neribota ateitis“ organizuojamą, jaunimo mainų projektą „STOP bullying“ (liet. „Prieš patyčias“), kuris vyko šių metų liepos 29 – rugpjūčio 7 dienomis Kaune, Lietuvoje. Šiuo projektu buvo siekiama pakeisti jaunų žmonių elgesį ir požiūrį į patyčias, pasitelkiant menus, kaip vieną iš kovos su patyčiomis priemonių, tuo pat metu didinant dalyvių, turinčių mažiau galimybių, socialinę įtrauktį.
Projekto dienos buvo kupinos gerų emocijų ir įvairių veiklų. Programos veiklos buvo paremtos neformaliojo ugdymo metodais – dalyviams buvo sukuriama saugi erdvė, kurioje jie tobulėjo per asmeninę patirtį veikdami grupėje ar asmeniškai.
Jaunimo mainų metu dalyviai turėjo galimybę pabendrauti su vietiniais gyventojais – vykdė apklausą tirdami aplinkinių nuomonę apie patyčias. „Vienas įdomiausių momentų išryškėjo atlikus vietinių kauniečių ir miesto svečių apklausą apie patyčias senamiesčio gatvėse. Aptariant atsakymus suvokėme, jog labai daug žmonių ne tik aiškiai nesupranta, kas yra patyčios, bet ir nemano tai esant problema. Taip pat pamatėme, jog žmonės mano, kad patyčias reikia stabdyti atgaline agresija kovojant prieš smurtaujantį – nors tai gali būti veiksmingas laikinas sprendimas, ilgalaikėje perspektyvoje, tai tik didina agresijos panaudojimo tikimybę žmonių tarpusavio nesutarimuose“, – dalinosi projekto fasilitatorius Ugnius Neimontas.
Pasak Ugniaus, patyčių problema yra aktuali visų amžiaus grupių žmonėms be išimties, dar ir dėl mūsų tarpusavio susietumo – jei patys nepatyrėme patyčių žalos, labai tikėtina, kad mūsų vaikas mokykloje, draugas darbe ar šeimoje tai patiria arba nešiojasi praeities traumas. Jo teigimu, projekto metu neilgai truko pamatyti, jog patyčių reiškinys yra labai įvairiapusis ir sudėtingas – kiekvienas dalyvis turi kažkuo specifišką santykį su emocinio ar fizinio smurto patirtimi.
Dalyviai gilinosi į savo jausmus ir patirtis refleksijose bei terapiniuose grupiniuose pokalbiuose, kur buvo priimti vieni kitų, kokie jie yra ir galėjo atsiverti. Viena iš svarbiausių projekto veiklų – „Our Maskless Faces“ (liet. „Mūsų veidai be kaukių“) – jos metu buvo sukurta saugi aplinka mažose grupelėse kiekvienam pasidalinti asmenine patirtimi, susijusia su patyčiomis. Pasak projekto vedėjų, ši veikla jauniems žmonėms labai patiko ir palietė giliai – dauguma išsipasakojo savo praeities skausmus, patirtas ir patiriamas patyčias – visa tai projekto dalyvius suartino, atvėrė erdvę pasitikėjimui ir draugystei.
Projekto pabaigoje turėjome psichologės Dianos Gabrijolavičiūtės apsilankymą, kurio metu dalyviai daugiau sužinojo apie emocinį saugumą, įsivardino, kokios vietos ir kokie žmonės jiems padeda atgauti vidinį balansą ir ramybę. Pasak psichologės, tai svarbu žinoti, jog esant situacijoms, kai patiriame daug streso ir turime mažai palaikymo, galėtume pagerinti savo savijautą.
Po susitikimo su dalyviais, psichologė D. Gabrijolavičiūtė pasidalino savo įžvalgomis: „Nors ir esame iš skirtingų šalių, mums didžiausią saugumą suteikia panašūs dalykai – jaukūs namai, brangiausi artimieji, ramūs gamtos kampeliai. Panašiai matome ir koks yra žmogus, į kurį greičiausiai kreiptumėmės pagalbos ištikus bėdai – tai žmogus, kuris šypsosi, nevengia susitikti žvilgsniais, yra atviras, dosnus, geba išklausyti, geba nekritikuoti, gerbia kito žmogaus ribas“. Galima sakyti, jog nesvarbu, iš kokios šalies ar kokios tautybės esame – visų mūsų poreikiai ir supratimas yra panašūs.
Po projekto dalyviai suprato, jog patyčios yra viena iš daugelio žmonių tarpusavio konflikto formų, taip pat, jog ne tik patyčių aukos, bet ir besityčiojantys asmenys greičiausiai patiria smurtą (fizinį ar pscihologinį), todėl savo skausmą ir emocijas jie nukreipia skaudindami kitus žmones. Dėl to – suprasti savo jausmus, išgyvenimus ir pyktį yra vienas iš būdų spręsti patyčių problemą.
Tikime, jog šis projektas palietė kiekvieną dalyvį – padėjo pakeisti elgesį ir požiūrį į patyčias. Esame tikri, kad nuo šiol dalyviai gebės atpažinti, kada yra tyčiojamasi iš jų ar jų artimoje apinkoje bei žinos, kokių priemonių reikia imtis siekiant jas sustabdyti. Taip pat manome, jog imsis veiksmų savo bendruomenėse, siekiant didinti visuomenės narių toleranciją vienas kitam.
Dėkojame „Erasmus+“ programai ir Jaunimo Tarptautinio Bendradarbiavimo Agentūrai (dabar Jaunimo reikalų departamentui) už projekto finansavimą ir suteiktą galimybę jauniems žmonėms įgyti neįkainojamos patirties.
