2017-08-04

„Pabėgėlis“: kas slepiasi ir formuoja šią etiketę?

„Pabėgėlis“: kas slepiasi ir formuoja šią etiketę? pagrindinė nuotrauka

Aurelija Dzedzevičiūtė

Kokia pirma mintis šauna į galvą, išgirdus žodį „pabėgėlis“? Šį klausimą italams, lietuviams, ukrainiečiams ir anglams uždavė projekto „Beyond the Label“ organizatoriai VšĮ „Žmogus dėžė“. Dalyvių mintys ypatingu originalumu nepasižymėjo – pasirodo, etiketės visose šalyse ganėtinai panašios.

„Dažniausiai žmonės galvoja, kad pabėgėliai yra teroristai. Girdėjome ne vieną istoriją, kai paties pabėgėlio yra klausiama, ar jis nėra teroristas. Galvojama, kad šie asmenys yra pavojingi, o tai, kad jie musulmonai, reiškia, kad jie teroristai, kurie negina savo šalies, ir atvyksta, nes turi piktų kėslų. Galvojama, kad jie atims mūsų darbus, kad prievartaus mūsų moteris. Etiketės, išskyrus Ukrainos atvejį, visur yra labai panašios“, – pradeda pasakoti projekto iniciatorė ir koordinatorė Aurelija Dzedzevičiūtė.

Projekto idėjos autorė teigia, kad visa tai kyla iš to, kad Lietuvoje nežinoma, kas yra musulmonai ir pabėgėliai. „Žiniasklaidoje dažnai pabrėžiama, kai išpuolį įvykdo pabėgėliai, kartais skubama nusikaltimą priskirti kitataučiams, kurie gyvena toje šalyje, todėl sukuriamas įspūdis, kad tik pabėgėliai arba kitataučiai vykdo išpuolius“.

Projekto koordinatorė pasakoja, kad projekto idėja kilo prieš daugiau nei metus. „Socialiniuose tinkluose ir apskritai žiniasklaidoje pradėjo sklisti vis daugiau informacijos apie tai, kas vyksta Sirijoje, kitose valstybėse, naujienos apie pabėgėlių krizę, su kokiomis situacijomis jie susiduria. Dažniausiai tokios žinios sklinda plačiai, socialinių tinklų vartotojai jas „palaikina“ liūdnais veidais, tačiau kyla klausimas – ką iš tikrųjų aš galiu padaryti? Dažnai apima bejėgiškumo jausmas, atrodo, baisu, bet nieko nepadarysi. Šis projektas yra tarsi bandymas padaryti kažką realaus, mažu mastu, tačiau turinčio poveikį“.

Įtrauktas mažiau galimybių turintis jaunimas

Projektui pasirinktas formatas – tarptautiniai jaunimo mainai – skatina jaunus žmones iš skirtingų šalių susitikti ir patiems „prisiliesti“ prie temos – išgirsti istorijas, užduoti rūpimus klausimus, diskutuoti tarpusavyje, kaip formuojasi identitetas, kokią įtaką daro kultūrinis kontekstas ar vertybės. A. Dzedzevičiūtė sako, kad tokiu būdu jaunuoliai iš skirtingų kraštų gali atrasti ne tik skirtumus, bet ir juos siejančius panašumus. Tai padeda jiems pakeisti turimas išankstines nuostatas.

Gavusi Europos Sąjungos programos „Erasmus+“ finansavimą, bendradarbiaudama su visuomenine organizacija iš Ukrainos „Development and Initiative“, organizacija Italijoje „Arci Comitato Territorial eid Catania“ ir UAB „Youth Action“ iš Jungtinės Karalystės projekto koordinatorė kartu su iniciatyvine grupe 2017 m. liepos 7–10 d. Antalieptėje ėmėsi pabėgėlių temos.

Aurelija džiaugiasi, kad projekte dalyvavo jauni žmonės, kurie pirmą kartą išvyko už savo šalies ribų, t. y. kai kurie pirmąkart iškeliavo į užsienį pabūti su kitų šalių bendraamžiais. Ne visi puikiai kalba angliškai – kai kuriems tai yra iššūkis, tačiau, anot pašnekovės, smagu stebėti, kaip žmonės ieško būdų bendrauti, kaip naudoja neverbalinę kalbą. Taip pat yra dalyvių, atvykusių iš nuošalesnių vietovių, kuriose galimybių savirealizacijai yra mažiau, tad tam, kad pasiektų norimus tikslus, jiems reikia kur kas labiau stengtis.

Žalingas iškreiptos tiesos poveikis

Kita tema, kuri atsispindi projekte, yra medijų raštingumas ir kritinis mąstymas. A. Dzedzevičiūtė pabrėžia, kad susidaro įspūdis, kad visi pabėgėliai yra musulmonai – taip yra dažnai, tačiau ne visada. Pabėgėlius įprasta sieti su kita religija, o ypač islamu. „Nežinančiųjų nuomone labai lengva manipuliuoti. Todėl labai svarbu kalbėti apie jaunų žmonių medijų raštingumą.  Matome didėjantį „fake news“ reiškinį. Darosi vis sunkiau atsirinkti, kas yra tiesa, o kas yra manipuliacija. Reikia suprasti, kaip tokios žinutės atsiranda žiniasklaidoje, kokią įtaką jos turi, kada jos yra diskriminuojančios ar dar labiau gilinančios neigiamas nuostatas ir kaip jos daro įtaką vienos ar kitos visuomenės grupės, kurios dažnai yra pažeidžiamos, situacijai“.

Iš tiesų, melagingų arba netikrų naujienų (dar vadinamos „false news“) mastai auga, nors tai nėra naujas reiškinys. Daugelis kritikų pirštais bado į socialinius tinklus – esą šios platformos padeda žinioms pasiekti masinę auditoriją. Ten auditorija gana greitai ir neįsigilinusi „pasigauna“ klaidingas antraštes. Netikros naujienos kartais gimsta netyčia – dėl greitų tempų žiniasklaidos atstovai ne visada spėja faktus patikrinti. Kita grupė, priešingai, šia veikla užsiima tikslingai – tai gali būti specialiai propagandai skleisti pasamdyti asmenys arba pinigais už reklamą motyvuoti asmenys. „Facebook“ atstovas yra komentavęs, kad dauguma netikrų naujienų yra sukurtos ne politiniu, o ekonominiu pagrindu.

Projektas „Beyond the Label“ sujungė etiketes, kurios yra „klijuojamos“ pabėgėliams, ir tai, kaip jos atsiranda, kaip tam įtaką daro medijos. „Šio projekto tikslas yra sumažinti neigiamas nuostatas pabėgėlių atžvilgiu per kritinio mąstymo ugdymą, medijų raštingumo įgūdžių didinimą ir tarpusavio kultūrinį mokymąsi“, –  teigė A. Dzedzevičiūtė.

Situacija skiriasi

Projekto partneriai italai atvyko iš Pietų Italijos, iš Katanijos, t. y. miesto, kuris yra prie pat jūros, todėl yra pirmoji „stotelė“ pabėgėliams. Ten yra įkurta pabėgėlių stovykla. Dalis italų grupės narių dirba organizacijoje, kuri rūpinasi pabėgėliais. Kita pusė komandos domisi šia tema. Viena iš Italijos grupės merginų sakė, kad pabėgėlio padėčiai turi įtakos jo amžius. „Jaunesni nei 18 m. keliauja į specialų centrą nepilnamečiams. Jei tai vyresni asmenys, tuomet jie lieka gatvėje, ieško darbo, prašo išmaldos“.  Italė pasakojo, kad didžioji dalis atplaukusių valtimis neturi dokumentų, tad jeigu juos pastebi atsakingos institucijos, tuomet tokie asmenys išsiunčiami atgal. Paklausta apie pokyčius Katanijos mieste, kuriuos sukėlė vadinamoji „pabėgėlių krizė“, ji pamini saugumo aspektą. „Tam tikrose mano miesto centro dalyse jie pardavinėja narkotikus, todėl ten pavojinga. Tačiau pastaruoju metu tose miesto dalyse vykdomos įvairios kampanijos, todėl situacija gerėja“.

Dalis Jungtinės Karalystės grupės dalyvių dirba universitete, kiti – jaunimo organizacijose, treti savanoriavo pabėgėlių stovykloje. Projekto koordinatorė Aurelija pažymėjo, kad „tarp dalyvių yra musulmonų, kurie tiesiogiai jaučia, kaip klimatas Didžiojoje Britanijoje darosi vis atšiauresnis, kaip musulmonams dažnai tenka įrodinėti, kad jie yra nekalti, o ne būti kaltais tada, kai yra įrodoma, kad jie kalti“.

Mainų dalyvė, atvykusi iš JK, pasakojo, kad pabėgėlių jos šalyje yra daugiau nei 28 tūkst., tačiau miesto gatvėse jų nepastebi. Nuvykusi į vieną pabėgėlių stovyklą, ten susipažino su daugeliu atvykusių iš Sirijos, Afganistano, Somalio, Džibučio ir kitų šalių. Ji teigė, kad ją nustebo pabėgėlių stovyklos aplinka, mat mergina jas įsivaizdavo visai kitaip.

„Dažniausiai pabėgėlių stovyklą įsivaizduojame kaip palapinių miestelį, tačiau ten yra parduotuvės, kavinės, restoranai… Kavinėje matai žmones, žaidžiančius stalo žaidimus, rūkančius kaljaną. Ten būna elektros generatoriai, todėl galima pasikrauti mobiliuosius telefonus, gaminti maistą. Taigi stovykla yra lyg mums įprastas, normalus miestelis. Yra parkas, mokyklos ir kavinės. Žinoma, gyvenimo sąlygos nėra geros“. Anglė taip pat pridūrė, kad būdama stovykloje norėjo padaryti ką nors apčiuopiamo, tačiau iš tikrųjų nedaug kuo galėjo padėti. Nepaisant to, ji buvo tikra, kad ši patirtis jai padėjo geriau suprasti pabėgėlius.

Svetimas savoje šalyje

Partnerių iš Ukrainos situacija kitokia. Jiems aktualus ne pabėgėlių, o asmenų, kurie iš Rusijos okupuotos teritorijos persikėlė į kitas Ukrainos dalis, klausimas. „Šie žmonės buvo priversti palikti savo namus, darbus ir persikelti į kitą Ukrainos dalį ir dažniausiai pradėti gyvenimą nuo nulio. Nors jie nepersikelia į kitą kultūrą, tačiau, kaip ir pabėgėlius, juos lydi daug neigiamų nuostatų. Manoma, kad jie yra Rusijai atstovaujantys žmonės, kad jie yra kažkuo pavojingi, dvejojama dėl jų atvykimo priežasčių. Projekte dalyvauja jauni žmonės, kurie buvo perkelti dėl turimų įsitikimų – prorusiškų arba antirusiškų – nebendrauja su savo šeimomis. Juk toje pačioje šeimoje būna kardinaliai skirtingų įsitikinimų ir tai apsunkina bendravimą,“ – paaiškina Aurelija.

Dalyvė iš Ukrainos pasakojo, kad jai buvo įdomu sužinoti, kokia pabėgėlių situacija yra Lietuvoje ir kitose mainuose dalyvavusiose šalyse, kadangi tai naudinga šalies viduje perkeltų asmenų (angl. internally displaced people, IDP) situacijai spręsti. Ši problema yra nauja, prasidėjusi 2014 m., todėl šaliai tai nemažas iššūkis.

„Partnerystė šiame projekte mums svarbi tuo, kad įgytas žinias galėsime pritaikyti savo darbe gerindami perkeltų asmenų situaciją. Dažnai mūsų taikyti metodai neveikdavo, todėl kitų šalių patirtis be galo padeda. Mes padarėme daug klaidų iš nežinojimo, kaip tokiems asmenims padėti. Šiuo metu Ukrainoje vyksta įvairūs projektai, per kuriuos siekiama šiuos asmenis integruoti. Svarbu, kad žmonės, atvykę iš kitų Ukrainos regionų, jaustųsi normalūs ir gyventų pilnavertį gyvenimą“.

Asmenys, kurie išvyko iš Krymo arba kurie dėl karo ar politinių įsitikinimų išsikėlė iš Donbaso, laikomi šalies viduje perkeltais. Remiantis paskutiniais statistiniais duomenimis, tokių gyventojų Ukrainoje yra apie 1,5 mln. Tai – didelis skaičius Ukrainai. Čia reikia turėti omenyje, kad yra žmonių, kurie nėra užregistravę savo atvykimo, todėl tikrasis skaičius yra didesnis.

Valstybė skiria pagalbą persikėlusiems, jeigu jie užsiregistruoja – žmonės gauna išmokas, jiems teikiama kitokia pagalba. „Iš tikrųjų pagalba kukli – pinigų suma ir jų teikiama pagalba labai nedidelė“. Tačiau ji pridūrė, kad laikui bėgant dėl tarptautinių organizacijų vykdomos veiklos ir įvairių projektų perkeltų asmenų integracija pagerėjo. Dalyvė iš Ukrainos pamini finansinę paramą, teikiamą verslą vystyti norintiems asmenims.

Vietoj pabaigos

„Greičiausiai pokytis įvyksta sutikus pačius žmones. Dažniausiai išgirdę skaudžias istorijas, žmonės jas gali susieti su savomis arba su artimųjų patirtimis. Pasikalbėję ar kitaip praleidę laiką kartu, dažniausiai pastebime, kad tarp jų ir mūsų yra daugiau panašumų nei skirtumų. Neturėtume pamiršti, jog ne viena lietuvių karta buvo tapusi pabėgėliais dėl to, kad buvo nesaugu, kad norėjo gyventi kitokioje visuomenėje. Jie buvo priimti,“ – šiais Aurelijos žodžiai ir pabaigsiu.

Auksė Podolskytė