2019-12-18

Įtraukusis ugdymas „Baltosios rožės“ mokykloje

Įtraukusis ugdymas „Baltosios rožės“ mokykloje pagrindinė nuotrauka

Grupė pradinio ugdymo pedagogų iš Vilniaus mokyklos „Diemedis“ 2019 m. balandžio 24–27 d. dalyvavo „Erasmus+“ mobilumo projekte Suomijoje. Pedagogai turėjo nuostabią galimybę stebėti ugdymo procesą Ikaalinene, „Baltosios rožės“ pradinėje mokykloje. Turėti lūkesčiai buvo išpildyti su kaupu. Ką gi mes sužinojome ir patyrėme?

Apie „Baltosios rožės“ mokyklą

Suomių kalba tai – „Valkean Ruusun Koulu“. Labai gražus ir neįprastas mokyklos pavadinimas. Bet kur rožės? Mes nepastebėjome jokių rožių mokyklos teritorijoje. Mums buvo pasakyta, kad mokyklos bendruomenė pasirinko tokį mokyklos pavadinimą, nes jis susijęs su miestelio istorija. Kadaise balta rožė buvo miestelio simbolis.

„Valkean Ruusun Koulu“ nuo 2017 m. yra įsikūrusi naujame pastate. Mokykla buvo įsteigta sujungus dvi įstaigas – Hakumäki specialiojo ugdymo mokyklą ir Centro mokyklą. Šiai sąjungai jau dešimt metų. Daugumai mokinių reikia adaptuotos ugdymo programos. Beveik ketvirtis iš 265 mokinių naudojasi specialiųjų pedagogų, kalbos terapeutų, mokytojų pagalbininkų paslaugomis. Mokykla didžiuojasi galėdama tenkinti visų bendruomenės narių poreikius, nepaisant jų įvairovės ir ypatumų. Kiekvienas turi teisę būti, mokytis, dalyvauti.

Apie „Diemedžio“ mokyklą

Šeši „Diemedžio“ mokyklos atstovai atvyko stebėti, kaip atrodo mokymosi diena „Valkean Ruusun Koulu“ mokykloje. Mes – mokytojai ir administracijos atstovai – domėjomės viskuo: kaip organizuojamas ugdymo procesas, kaip dirba pedagogai, kaip vaikai mokosi, kaip bendradarbiaujama sprendžiant kylančias problemas, kaip teikiama pagalba specialiųjų poreikių turtintiems vaikams, kas mokymąsi daro veiksmingą ir prasmingą. Toks platus interesų spektras turi savo pagrindą, nes „Diemedis“ – auganti mokykla. 2019 m. rudenį įsikėlėme į naują pastatą ir pasveikinome vyriausiuosius mokinius – penktokus. Kūrėme naujas programas, tobulinome senąsias, galvodami apie mokyklą, kurioje mokiniai praleistų visą dieną. Mokytojai norėjo suprasti ir pamatyti, kaip ugdymas organizuojamas nuo ryto iki vėlyvos popietės, kaip taikomi įtraukiojo ugdymo principai praktikoje. Žinojome, kad verta mokytis iš kolegų Suomijoje, todėl kreipėmės į kolegas iš Ikaalineno ir sulaukėme kvietimo apsilankyti.

Pirmieji įspūdžiai

Įžengę į mokyklą, patekome į atvirą daugiafunkcinę erdvę. Ji naudojama ir kaip susirinkimų vieta, ir kaip valgykla, kurioje drauge valgo mokiniai ir mokytojai. Dalis mokinių palaiko tvarką pietų metu – valo stalus, tvarko kėdes ir pan. Specialiųjų poreikių mokiniams talkina mokytojų padėjėjai ir kiti mokiniai.

Mokytojai ir mokiniai mokykloje mūvi kojines, po erdves juda tyliai ir švelniai. Koridoriuose daug erdvės individualiam ir grupių darbui. Matėme, kaip keletas mokinių pamokų metu išeina iš klasės ir tęsia mokymąsi savarankiškai ar diskutuodami tarpusavyje minkštuose krėsluose, už mažų staliukų, patogiuose kampuose. Mokiniai mokytojus vadina vardais. Bet tai neskamba nei šiurkščiai, nei nepagarbiai. Atvirkščiai – tai ir pagarbu, ir draugiška. Mokiniai trokšta mokytojų dėmesio. Bet dėl jo nekovoja bet kokias būdais. Visi, net mažiausieji, sugeba kantriai laukti, kol mokytojas baigs kalbėti su kolega ar kitu mokiniu, atliks kokį nors darbą ir skirs dėmesio mokiniui.

Didelės klasės pritaikytos 40–50 mokinių dirbti vienu metu. Mokytojai nesiskundžia darbu su tokiu dideliu skaičiumi mokinių. Specialiųjų poreikių mokiniai dalį laiko mokosi su visa klase, o dalį – atskirai, padedami mokytojų asistentų mažesnėse grupėse ar individualiai. Didelė klasės erdvė stumdomomis durimis gali būti perskirta pusiau ir pritaikyta darbui su perpus mažesniu kiekiu mokinių. Tie, kurie turi elgesio problemų ar jaučiasi pavargę, nusiminę, gali kurį laiką nuo visų pasislėpti už pertvaros. Dažniausiai mokytojas pasako, kuriam reikia atsikirti nuo klasės. Bet matėme ir mokinius, savarankiškai nusprendusius pasinaudoti galimybe pabūti vienumoje.

Mokytojai turi puikų kambarį ruoštis pamokoms, kalbėti, dalintis, pietauti ir posėdžiauti. Visą buvimo mokykloje laiką mes stebėjome laisvą, kolegišką tarpusavio bendravimą. Mokytojai turi pakankamai laiko dienos metu aptarti skubius reiklaus, išspręsti aktualias problemas. Mokytojų asistentai užsiima su vaikais pertraukų ir popamokinių veiklų metu, kad mokytojai turėtų laiko atsikvėpti ir aptarti profesinius reikalaus.

Dalyvavome ir mokytojų susirinkime, kurį vedė direktorius Riku Rahikka. Susirinkimo darbotvarkė buvo paskelbta iš anksto, visi turėjo laiko susipažinti ir teikti pasiūlymus jos papildymui. Susirinkimo pradžioje radosi naujų pasiūlymų ir visi buvo įtraukti į darbotvarkę. Susirinkimas atrodė veikiau kaip malonus kolegiškas pašnekesys nei oficialus renginys.

Žvelgiant giliau

Įtraukusis ugdymas – natūralus būdas būti ir mokytis drauge visiems. Tai neatrodo nei kaip papildomas darbas, nei kaip kažkas „virš“ įprasto ugdymo proceso. Mokytojai yra įpratę taip dirbti. Tačiau jie pastebi, kad kasmet auga mokinių, turinčių specialiųjų poreikių, gretos. Mokyklos direktorius Riku Rahikka pastebi, kad, nepaisant turimos profesionalios pagalbos miestelyje ir savivaldybėje, kartais sunku nustatyti, kokius konkrečiai poreikius vaikas turi. Kuo toliau, tuo labiau susiduriama su komplikuotais atvejais. Jie reikalauja jautrumo ir atidos, taip pat ir laiko, kad būtų galima įžvelgti konkrečias priežastis. Paklaustas, o ką apie tai sako pedagogikos mokslas, jų specialistai, direktorius atsako, kad augantis specialiųjų poreikių mokinių skaičius lieka dar ne iki galo atskleista paslaptimi ir garsiai nusistebi, kad suomiai tikriausiai nesitikėjo, kad šiais visuotinės gerovės laikais, bus susidurta su tokio masto problema: „Suomiai niekada negyveno taip gerai kaip dabar. Visko turime. Tai kur problema?“ – tai klausimas ir pedagogikos mokslui, ir praktikai, kartu ir visai visuomenei.

Įtraukusis ugdymas nėra skambus šūkis „Valkean Ruusun Koulu“. Jis pasižymi labai aiškiais ir apčiuopiamais rodikliais – pritaikytomis programomis, mokymosi priemonėmis, fizine aplinka, turimais pagalbos specialistais. Klasėje beveik visuomet yra du mokytojai (vienas pagrindinis, antras – padedantis). Mokykloje yra specialiųjų pedagogų komanda ir keletas medicinos personalo atstovų. Specialiųjų poreikių vaikai mokykloje leidžia visą dieną. Į mokyklą jie gali atvykti ir namo parvykti taksi. Specialios pedagogės Henriikka Niemenmaa, Hennariikka Schienbein, Laura Rebbase, Anne Parviainen ir kitos demonstruoja išimtinai gerą nuotaiką, empatiją, jautrumą, pasiryžusios padėti visiems. O ir mokiniai nerodo jokių atstūmimo ženklų savo draugams. Atvirkščiai – jie drauge mokosi vieni kitiems padėdami, kartu sportuoja, švenčia, žaidžia. Kiekvienais metais mokinai visi kartu rengia muzikinius pasirodymus mokyklos ir miestelio bendruomenei.

Ko išmokome

Mes patyrėme daug ir gerų emocijų, profesionalių patarimų, įžvalgų ir inspiracijų „Diemedžio“ kultūros kūrimui. Pirmiausia – puikų pavyzdį, kaip rūpintis, pasitikėti, paremti vieni kitus.  Socialinis emocinis klimatas yra visų mokyklos bendruomenės narių gerovės pagrindas. Mes taip pat išmokome, kaip paremti mokinius, turinčius socialinių-emocinių, elgsenos sutrikimų dirbant bendradarbiaujant ir naudojantis turimais resursais. Kai kurios nedidelės, bet svarbios fizinės erdvės pritaikymo individualiems poreikiams idėjos jau įgyvendintos nuo šio rudens. Dar didesnės laukia savo eilės.

Už nuostabią ir įsimintiną patirtį esame dėkingi visai „Valkean Ruusun Koulu“ bendruomenei ir ypač –Tiinai Harma ir Laurai Rebbase, kurių sudaryta darbotvarkė leido maksimaliai išnaudoti visas keturias vizito dienas.

Raminta Lipienė, „Diemedžio“ pradinių klasių mokytoja